NAUJAUSI STRAIPSNIAI

Maistai siaubai, arba kaip jus gąsdina laisvai samdomi baugintojai

0

Vienas iš trūkumų, kai turi gerą atmintį, yra tai, kad labai daug prisimeni visko įvairaus, ką kalbėjo žmonės prieš dešimtmečius. Tada suvoki, kad labai daug kas iš to, kas buvo kalbėta ir kuo mes buvome bauginti, neišsipildė.



O dar kiti dalykai turi savo galiojimą: jei pažiūrėsime, kuo gąsdino nusidėjėlius viduramžių paveiksluose, kaip piešė pragarą paprastiems žmonėms, kad turėtų ką bažnyčioje pasižiūrėti, nes neturėjo juk nei kino, nei televizijos, nei interneto, tai supranti, kad dalykai pasikeitė – šiandien mūsų nepagąsdinsi nei raguotais velniais, nei smalos katilais. Bet tai nereiškia, kad gąsdinimai sustojo.

Bauginimus apie maistą prisimenu dar iš vaikystės. Buvo tais laikais tokia laida „Šeimininkės rytmetis“, tai ten buvo ir receptų, ir patarimų, kaip slovikus vekuoti, ir ateidavo kokia ano meto žurnalistė ar ne visai gydytoja, gal greičiau biologė, pabaugint dėl sveikatos, tai vienas toks dalykas buvo, kuris įkrito tarp mano jaunų ausų į kaukolę, kad vaikui prie maisto negalima duoti gerti, nes taip jam geriau seilės išsiskirs. Tai man mama pradėjo nebeduot nei vandens, nei sulčių, nei nieko, net kefyro neduodavo (nors anksčiau kefyras jai atrodė labai sveika), o paskui apsisukusi pamiršo ir kažkokio naujo siaubo griebėsi.

Beje, dėl sulčių. Sovietiniais laikais buvo plakatai (tik ten buvo rusiškai, todėl rimavosi): „Sultys – tai tie patys vaisiai, gerkite sultis ištisus metus.“ Praėjo dešimtmečiai, ir pradėjo mums sakyti, kad jokiu būdu negalima sulčių gerti, nes sultyse yra daug cukraus, o cukrus, kaip jūs žinote, yra baltoji mirtis.

Druska irgi buvo baltoji mirtis, o paskui prie baltosios mirties prisijungė skonio stipriklis, natrio monoglutamatas, E-621, kuris gal net buvo baisesnis už mirtį, nes turi raidę E (paskui žmonės pradėjo kratytis visko, kas pažymėta raide E, nors net vitaminai C ir E turi savo E numerį klasifikacijoje, kaip ir maistinis vaškas). Tik nė vienos mokslinės studijos, patvirtinančios E-621 kenksmingumą, vartojant normaliais kiekiais, taip ir nebuvo, ir tiek Europoje, tiek JAV, tiek Azijoje šis Japonijoje sugalvotas maisto stipriklis tebėra saugus naudoti: viskas, ką galima susirasti internete, yra greta mokslo ir aplink jį vaikštantys gandai ir savamokslių baugintojų studijos.

Kažkada, jei prisimenate, buvo labai negalima valgyti kiaušinių, nuo jų užkyla kraujyje cholesterolis, ir kiaušiniai yra mirtis. Čia jau seniai buvo, irgi, kai buvau jaunas: dabar jau mažai kas tai prisimena.

O dar, jeigu prisimenate, prieš porą dešimtmečių negalima buvo rūkytos mėsos nė gabaliuko, nes ji „skrandyje pūna kelias paras“. Atsimenu, mama man taip sakė – paklausiau, kur sužinojo, taigi aišku, kažkoks iliustruotas žurnaliukas apie sveikatą, kur savarankiškus mokslus iš tokios pačios literatūros išėję sveikatintojai (prisimenate, būdavo rašoma: „Parengta pagal užsienio spaudą“, tai galite būti ramūs, kad iš tokių pačių rusiškų žurnalų buvo ištraukta, o tas rusiškas žurnalas irgi iš kažkur išsitraukė, gal iš Vokietijos ar, ko gero, pirma iš Vengrijos, kuri jau savo ruožtu perrašinėjo iš vokiškos spaudos, ir taip visa tai ėjo ratu, turbūt, į kokį dvidešimties metų gylį; vieno, ko ten niekad nebuvo, tai mokslo ir faktų tikrinimo).

Jau dabar, visuotinio „YouTube“ laikais, yra filmukų apie tai, kokia baisi yra kola: paimk žmogaus dantį, įmesk į stiklinę su kola, ir dantis ištirps po kurio laiko. „Įsivaizduokite, ką jūs pilate į save.“ Niekas nesakė, kad lygiai tas pats įvyktų (dėl tokios pačios stiprios rūgšties), jei įmestumėt tą dantį į stiklinę su apelsinų sultimis – nes, matote, tuo metu mirties ir siaubo propagandos taikinys sulčių neapėmė.

Kažkada dirbau Afrikoje, Ganoje, ir ten buvo taip, kad man reikėjo mano rengiamam biurui išlaisvinti senas patalpas, suteiktas tos šalies nacionalinio transliuotojo. Ten buvo tarp kitų šiukšlių spauda, kurią prenumeravo, bet niekada neskaitė: žurnalai „Time“ ir „Newsweek“, tokie populiarūs politikos, ekonomikos ir žmogiško gyvenimo atspindžiai iš tolimos praeities. Jų krūvos ten voliojosi nuo tų laikų, kai aš dar buvau vaikas. Parsinešęs į savo viešbučio apartamentus skaičiau kaip kvailybės enciklopediją, gilinausi, ir stebėjausi, kiek gi buvo netolimų laikų baubų, kuriuos jau visi užmiršo: ir „ozono skylė“ virš Arkties vandenyno, ir ateinantis pasaulinis atšalimas („jeigu prognozės pasitvirtins, artimiausios vasaros gali būti paskutinės, kurias mes leisime be sniego“), ir nesibaigiantis ginčas, kiek reikia vandens išgerti žmogui, ir ar galima gerti iš čiaupo, ar tai „nuodas“. Dar kažkoks indų jogos populiarintojas kalbėjo, kad jei tau rūpi sveikata, negalima užsiimti joga, nes tuojau turi palikti Londoną, Niujorką, Paryžių, nes tų miestų „oras yra grynas nuodas, kuriuo kas minutę pildote savo organizmą“, ir, palaukite: „ten ne deguonis, o nematoma mirtis“. Visur mirtis. Keista, bet tos pačios Indijos gyventojai kažkodėl nesirinko džiaugtis savo tyru oru ir labiausiai už viską norėjo kraustytis į prakeiktą civilizaciją.



Kai dabar kas nors (dažniausiai ne gydytojai, ir tuojau paaiškinsiu kodėl) taip pat kalba apie, sakykime, majonezą, kad tai mirtinas ingredientas jūsų virtuvėje, baisus nuodas, kuris amžiams deformuos jūsų gyvenimus, jie net neįtaria, kad kai kurios šalys jau ten pat buvo ir dabar tik juokiasi, atsisukusios atgal į savo buvusį siaubų malūną. Japoniją, pralaimėjusią Antrąjį pasaulinį karą, gana ilgam okupavo amerikiečiai, ir jie atnešė nugalėtajai šaliai daug naujovių: valgomuosius ledus ir spurgas, kurių ten anksčiau niekas nebuvo matęs, bet taip pat majonezą, kuris sparčiai pradėjo populiarėti (kai Lietuvoje sušius gardina majonezu, tai toli gražu nėra mūsų liaudies meistrų išradimas, tai Japonijos įprastinė praktika, kaip ir, beje, krabų lazdelės, kurios nėra Vakarų chaltūra, o pačių japonų išradimas). Prieš karą jo buvo suvalgoma visiškai nedaug (didžiausias japonų majonezo prekės ženklas „Kewpie“ pasirodė jau 1925-aisiais), o po karo tauta jį pamilo, ir jis, kartu su turistais ir amerikiečių kariais net grįžo į Ameriką – jau kaip egzotinis, japoniškas „dar labiau majoneziškas“ majonezas, kuris buvo labiau kiaušiniškas, geltonesnis, ir jame labiau buvo justi acto kandumas.

Tai štai, kur buvę kur nebuvę, atsirado sveikatintojai, kurie puolė japonams aiškinti, kad pasisukimas į šį nuodą sužalos tautos sveikatą, kad taip daug jo valgyti nevalia, nes bus kažkas baisaus. Ir ką gi? Nieko baisaus neatsitiko, neįvyko nei baisių susirgimų sprogimo, nei japonai nustojo savo ilgaamžiškumo – galbūt todėl, kad majonezas, kuris yra iš esmės aliejaus ir kiaušinių emulsija, yra tiek pat pavojingas, kiek aliejus, kiaušiniai, garstyčios ir actas, ir saikingai vartojant negali būti nei nuodas, nei mirtis labiau, negu bet kokie įprastiniai dalykai iš jūsų raciono.

Tai kodėl sveikatos grūmotojai ir baugintojai su savo skambiais pareiškimais taip garsiai girdėti, kodėl juos kviečia į TV laidas ir kodėl juos gausiai seka ir žiūri? Nes jie nėra gydytojai, ir jie gali skelbti tokius dalykus, kokių gydytojai niekada negalėtų skelbti. Nes gydytojai ilgai mokosi ir supranta, kad sveikata yra sudėtingas dalykas, mityba yra kompleksinis reikalas, ir kad nebūna taip, kad nuo visų ligų būtų vienas vaistas, arba kad vieną sudėtinę dalį išbraukus ateitų sveikata.

Tačiau rėksmingose TV laidose arba dar rėksmingesniuose straipsniuose būtent to ir reikia. Kad būtų reitingai, tai reikia to VIENOS SUDĖTINĖS DALIES NURODYMO, reikia garsių skelbimų apie nuodą, mirtį, paslaptį, lemtingą intrigą, nes jau nuo viduramžių (o ir dar anksčiau) žmonės ieškojo absoliučiojo laimės ir sveikatos eliksyro viename flakone, ir absoliučiojo nuodo priešams, kaip tos „absoliučiosios melodijos“, aprašytos Arthuro C. Clarke’o fantastikos apysakoje, kur ta melodija yra tokia nuostabi ir taip tobulai junginėja smegenų elektrinius impulsus, kad jos besiklausantis žmogus įpuola į transą ir galiausiai laimingas numiršta (pagal tą apysaką, melodiją saugiai galėjo klausytis tik tie žmonės, kurie visiškai neturėjo muzikinės klausos, ir jiems ji buvo tik nepavojinga garsų seka).

Savamoksliai mitybos konsultantai, specialistai, aferistai ir edukatoriai puikiai žino, kokios žinutės laukia auditorija: paprastos, rėksmingos ir sensacingos, kad jie pirštu bestų į kokį nors dalyką, „apie kurio pavojų jūs ligi šiol nepagalvodavote“. Ne, jie nedirba auditorijai (šiaip jau auditorijos sveikata jiems rūpi mažiausiai), jie dirba sau, žinodami pagrindinę populiarumo mechaniką: turi kalbėti paprastai, kaip teletabiai (prisimenate tokius keturis spalvotus žmogeliukus, apie kuriuos, beje, irgi kalbėjo, kad filmukai su jais sukels nepataisomą žalą vaikų smegenims, ta karta jau užaugo, ir jokios žalos nėra, o panikos skleidėjai jau ieško naujų taikinių, šiandien – majonezas, rytoj – kečupas, vėliau tai bus garstyčios, o gal krienai, o po trejų metų išgirsime, kad slaptas mirtinas nuodas yra lietuviškas šakotis, kurio atsisakę visi gyvensime iki 120 metų?). Reikia kalbėti lozungais ir kaltinimus mėtyti ne per skystus, nes kitaip nepataikysi į vis siaurėjantį dėmesio diapazoną.

Žinote, kodėl jūs nematote TV laidose gydytojų, kurie kalbėtų apie saikingą ir balansuotą mitybą, ir kad viską galima vartoti protingai? Nes tokia laida turėtų labai prastą žiūrimumą. TV yra pramogų verslas, o pramogoms mokslas visada buvo per sudėtingas, per tikslus ir pernelyg nuobodus – kur kas geriau parėkauti ir pabadyti pirštais į mirtino majonezo indelį, nuo kurio, žinoma, dar niekas nenumirė, bet tegu faktai, kaip sako anglai, negadina geros istorijos.

Teksto autorius Andrius Užkalnis

Egzotiškasis karis – namuose: kelios paprastos taisyklės, kaip paruošti šį patiekalą

0

Lietuviai pastaruoju metu mielai leidžiasi į gastronomines keliones: naudoja išskirtinesnius ingredientus ir prieskonius, ieško kitų šalių pamėgtų receptų. Vilma Juodkazienė, prekybos tinklo „Iki“ maisto ekspertė, sako, kad ruduo – geriausias metas eksperimentams virtuvėje. O ieškantiems sotaus ir šilto patiekalo, ji pataria išbandyti rytiečių virtuvės perlą – kario troškinį. Nors iš pažiūros šis patiekalas gali atrodyti itin egzotiškas, jį pasigaminti namuose nėra sudėtinga, tereikia žinoti kelias pagrindines taisykles.

Skirtingose virtuvėse – skirtingi priedai

„Lietuviai vis dažniau ryžtasi kulinariniams eksperimentams. Tai rodo ir susidomėjimas parduotuvėse siūlomomis įvairių pasaulio virtuvių įkvėptomis kulinarijos naujienomis. Pirkėjai ragauja ne tik europiečių, bet ir azijiečių pamėgtus patiekalus. Vienas jų – karis: įvairiais prieskoniais pagardintas, dažnai aštrokas su ryžiais arba duona valgomas troškinys.Karis gali būti tiek vegetariškas, gaminamas iš įvairų daržovių, tiek gardinamas vištiena, žuvimi ar jūros gėrybėmis, todėl jis įtinka patiems įvairiausiems skoniams“, – sako V. Juodkazienė.

Karis – iš Pietų ir Pietryčių Azijos kilęs valgis, šiuo metu mėgstamas daugelyje pasaulio šalių.

Pasak V. Juodkazienės, Indijoje karis gardinamas įvairiausių rūšių daržovėmis, lęšiais arba mėsa. Indiškas karis dažniausiai būna tirštas ir aštrus. Šis patiekalas valgomas kartu su garuose virtais ryžiais ir indiška duona.

Karis populiarus ir korėjiečių virtuvėje. Korėjietiškas karis dažniausiai patiekiamas su ryžiais ir yra gardinamas ciberžole. Malaizijoje gaminant karius naudojama daug ciberžolės, kokosų pieno, česnakų, imbiero, čili pipirų ir krevečių pastos. Filipiniečiai karį dažniausiai gamina su vištiena, o Tailando virtuvėje karis paprastai susideda iš kokosų pieno, mėsos ar žuvies bei daržovių padažo, kurio pagrindą sudaro pasta, pagaminta iš čili, svogūnų arba česnako.

Kelios paprastos taisyklės

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šis patiekalas sudėtingai paruošiamas, tačiau V. Juodkazienė sako, kad jo virimas yra paremtas keliais paprastais principais.

Pirmasis V. Juodkazienės patarimas gaminant nepaprasto skonio karį – tinkamų prieskonių parinkimas. Prieskoniai patiekalui suteikia ne tik skonį, bet ir tekstūrą. Gaminant karį specialiai jam skirtas pastas galima įsigyti parduotuvėje arba gamintis patiems. Tokiu atveju reikėtų nepamiršti šviežių svogūnų, česnako, imbiero, čili pipirų ir kitų mėgstamų prieskonių: kmynų, kalendros miltelių netgi cinamono.

Antras svarbus dalykas – kario pagrindas. Paprastai juo tampa trinti pomidorai ir paprikos, jogurtas, grietinėlė arba kokosų pienas, špinatai bei smulkiai supjaustyti svogūnai. Visa kita – fantazijos reikalas. Karį galima gardinti vištiena, jautiena, kiauliena ar kita mėgstama mėsa. Jam puikiai tinka ir balta žuvis arba krevetės, o vegetarai karį dažnai ruošia su moliūgu ar kitomis mėgstamomis daržovėmis.

V. Juodkazienė rekomenduoja šiuo patiekalu pasimėgauti namuose ir dalijasi burnoje tirpstančio vištienos kario receptu.

Vištienos karis

Jums reikės:

  • Žiupsnelio kalendros prieskonių
  • Žiupsnelio kmynų
  • Žiupsnelio ciberžolės
  • Žiupsnelio cinamono
  • Žiupsnelio pipirų
  • Žiupsnelio druskos
  • Šlakelio alyvuogių aliejaus
  • Svogūno
  • Kelių skiltelių česnakų
  • Gabalėlio imbiero
  • Puodelio vištienos sultinio
  • Skardinės konservuotų pomidorų
  • Vištienos krūtinėlės
  • Žiupsnelio kukurūzų krakmolo
  • Pusės puodelio grietinėlės
  • Šviežios kalendros

Pagaminimas:

Pirmiausiai sumaišykite visus prieskonius. Tuomet įkaitinkite keptuvę, įpilkite šlakelį aliejaus ir pakepinkite svogūną, česnaką bei imbierą, viską kelias minutes pakepkite. Į tą pačią keptuvę pilkite sultinio, pomidorus, prieskonių mišinį ir viską dar kelias minutes patroškinkite. Galiausiai gautą padažą supilkite į trintuvą ir viską sutrinkite iki vientisos masės. Gautą kario pagrindą supilkite į keptuvę. Sudėkite kubeliais supjaustytą vištieną, ją šiek tiek patroškinkite ir įberkite žiupsnelį krakmolo, kad padažas sutirštėtų. Galiausiai supilkite grietinėlę ir dar kelias minutes pakepkite. Gautą patiekalą patiekite su ryžiais arba indiška duona, pagardinkite šviežia kalendra. Skanaus!

Neįsivaizduojantiems dienos be kiaušinių: kuo susijęs gyvūno stresas ir produkto kokybė?

0

Kiaušiniai – vienas dažniausiai vartojimų baltymų šaltinių. Anot vieno Lietuvoje veikiančio prekybos tinklo sveikatai palankios mitybos konsultantės, gydytojos dietologės dr. Editos Gavelienės, kiaušiniai turėtų būti įtraukti į kasdienį mitybos racioną, tačiau vartojant juos svarbus saikas: suaugusiam žmogui per savaitę rekomenduojama suvalgyti apie 5 kiaušinius. Renkantis kiaušinius svarbu atsižvelgti į jų kilmę, patikrinti galiojimo laiką, o parsineštus namo kiaušinius prieš ruošiant patiekalus, nuplauti ir gaminti laikantis higienos normų, jų nepervirti ir neperkepti.



Kiaušinių nauda sveikatai – nenuginčijama

Viename kiaušinyje, priklausomai nuo jo dydžio, yra apie 7 gramai baltymų. Sveikatai palankios mitybos konsultantė, gydytoja dietologė E. Gavelienė pabrėžia, kad maistine verte kiaušiniai yra itin vertingas produktas, kurį tiesiog būtina įtraukti į kasdienį mitybos racioną.

Kiaušiniai. Nuotrauka Estudio Gourmet iš Pexels.

„Kiaušiniai – gyvūninės kilmės maisto produktas, turintis didelę maistinę naudą. Jie vertinami dėl didelės biologinės vertės baltymo turtingo visomis būtinomis amino rūgštimis. Kiaušiniuose yra visų žmogui reikalingų mineralinių medžiagų ir mikroelementų: geležies, magnio, seleno, cinko, vario, kalcio, kalio, fosforo. Kiaušiniuose gausu ir vandenyje bei riebaluose tirpių vitaminų: regėjimui svarbaus vitamino A, širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai reikalingo vitamino D ir visų grupių vitamino B. Pavyzdžiui, vitamino B4, kitaip dar vadinamo cholinu. Ši medžiaga yra būtina smegenų vystymuisi, nervų sistemos veiklai palaikyti ir nervinių impulsų perdavimui. Vitaminas B4 ypač reikalingas ir moterims nėštumo metu, todėl svarbu, kad šis produktas būtų įtrauktas į mitybos racioną“, – sako gydytoja dietologė.

Anot E. Gavelienės, kiaušiniuose yra ir tokių maistinių medžiagų, kurių įprastai randama tik augalinės ar jūrinės kilmės maisto produktuose: „Kiaušiniuose galima rasti karotinoidų – liuteino ir zeaksantino. Tai – antioksidantai, kurių daugiausia randama augalinės kilmės maisto produktuose ir jie reikalingi kataraktos vystymosi profilaktikai. Kiaušiniuose gausu ir kitų maistinių medžiagų, būtinų žmogaus organizmo veiklai palaikyti, pavyzdžiui, Omega-3 riebalų rūgščių. Viename kiaušinyje jų yra apie 70 miligramų. Turint omenyje, kad žmogui per parą reikėtų apie 1 gramo šių riebalų rūgščių, kiaušiniai – puikus maistinis šios medžiagos šaltinis.“



Mitybos racionas turi būti įvairus

Paprastai kiaušinis susideda iš baltymo ir trynio, o kalbant apie kiaušinių maistingumą, tai ne tik visų būtinųjų žmogaus organizmui reikalingų medžiagų turintis, tačiau ir sąlyginai nekaloringas maisto produktas. „Viename kiaušinyje, priklausomai nuo jo dydžio, yra maždaug 60 kilokalorijų. Tai išties nedaug. Juo labiau, kai tos kalorijos ateina kartu su būtinosiomis maistinėmis medžiagomis“, – teigia E. Gavelienė.

Nors kiaušiniuose yra ir cholesterolio, anot gydytojos dietologės jo baimintis nereikėtų. „Viename kiaušinyje, priklausomai nuo jo dydžio, yra apie 200 miligramų cholesterolio. Cholesterolis – riebalų dalis, siejama su širdies bei kraujagyslių ligų vystymųsi, kai šios medžiagos žmogaus organizme yra perteklius. Teigiama, kad asmenys, kurie turi polinkį sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis bei asmenys, pas kuriuos yra sutrikusi lipidų apykaita, turėtų saikingai vartoti maisto produktus, turtingus cholesteroliu. Su maistu tokie asmenys turėtų gauti ne daugiau kaip 300 miligramų cholesterolio per dieną, tačiau šiomis sveikatos problemomis besiskundžiantys asmenys neturėtų kiaušinių išbraukti iš savo mitybos raciono, nes kiaušinius vartodami saikingai rekomenduojamos cholesterolio paros normos neviršys“, – paaiškina E. Gavelienė.

Anot specialistės, griežtai vengti kiaušinių reikėtų nebent jiems alergiškiems žmonėms, o tai, kiek kiaušinių galima suvalgyti per dieną, vertinama pagal suvartojamų baltymų kiekį. „Kiekvieno žmogaus individualus poreikis yra skirtingas, tačiau svarbu, kad suvartojamas kiaušinių kiekis nebūtų perteklinis. Suvalgyti po vieną kiaušinį per dieną, suaugusio žmogaus racione, yra normalu. Tiesa, reikėtų nepamiršti, kad mitybos racionas turi būti įvairus ir tik tuomet, kai valgysime įvairių maisto produktų ir kitų organizmui reikalingų baltymų gausime tiek iš mėsos, tiek iš žuvies ar pieno produktų, toks racionas bus sveikatai palankiausias“, – teigia gydytoja dietologė.

Sveikiausias kiaušinių paruošimo būdas

Nors kiaušiniai yra visavertis ir maistingas produktas, kurį rekomenduojama valgyti beveik kasdien, tai daryti vertėtų ne tik saikingai, bet ir skiriant dėmesį tinkamam kiaušinių paruošimui. Gydytoja dietologė E. Gavelienė pasakoja, kad geriausia vartoti neperkeptus ir nepervirtus kiaušinius. Taip pat, dėl sunkesnio jų virškinimo ir padidėjusios rizikos užsikrėsti salmonelioze nepatariama valgyti žalių kiaušinių.

„Palankiausiu paruošimo būdu įvardijamas tas, kuris reikalauja ne per didelio, tinkamo virškinimo sistemos veiklos įsikišimo į kiaušinio virškinimą. Kiaušinio trynys skatina tulžies išsiskyrimą, tad kai mes suvalgome kiaušinį, priklausomai nuo to, kaip jis buvo paruoštas, į virškinimo traktą išsiskiria daugiau arba mažiau tulžies. Pervirti ar perkepti kiaušiniai gali būti ilgiau ir sunkiau virškinami. Be to, kiaušinio pervirimas ar perkepimas sumažina ir naudingų maistinių medžiagų bei vitaminų kiekį, todėl geriausias kiaušinių paruošimo būdas – pusiau virti, apie 5-7 minutes ruošti kiaušiniai. Nepatarčiau valgyti ir visiškai žalių kiaušinių. Sveikatos būklės, kurią pagerintų žalių kiaušinių vartojimas, negalėčiau išskirti. Sveikam žmogui, skonio ir patiekalų paįvairinimui, tai daryti galima, tačiau rizika užsikrėsti salmonelioze visuomet išlieka. Beje, žali kiaušiniai sunkiau virškinami, kadangi nevyksta baltymo suardymas, kuris vyksta kiaušinius termiškai apdorojant“, – priduria gydytoja dietologė E. Gavelienė.

Visgi, specialistė teigia, kad už tai, ar kiaušiniai virti, ar kepti, kur kas svarbiau yra jų galiojimo laikas ir šviežumas: „Tinkamas kiaušinių galiojimo laikas yra maždaug 28 dienos nuo tada, kai kiaušinis buvo padėtas, todėl perkant kiaušinius parduotuvėje vertėtų žvilgtelti į jų galiojimo laiką. Jau paruoštus, išvirtus kiaušinius reikėtų suvartoti per tris paras nuo jų išvirimo. Taip pat, prieš vartojimą būtina patikrinti ar kiaušiniai nėra sugedę ir juos nuplauti. Populiaru šviežumą tikrinti kiaušinį panardinant į stiklinę ar dubenėlį su vandeniu – kuo senesnis kiaušinis, tuo sunkiau jis skęsta. Šviežio kiaušinio spalva turėtų būti nepakitusi, jis neturėtų skleisti jokio kvapo.“

Pirkėjai pirmenybę teikia ekologiškiems, laisvėje užaugintų vištų kiaušiniams

Skirtingų paukščių kiaušiniai skiriasi savo dydžiu ir gali nežymiai skirtis maistinėmis savybėmis. Visgi, anot gydytojos dietologės, ženklaus skirtumo ar valgyti vištos, ar putpelės, ar anties kiaušinius tikrai nėra. Daug svarbiau – rinktis kokybiškus kiaušinius ir jais praturtinti savo mitybos racioną. Jeigu bus skanaujama įvairių kiaušinių – maisto racionas bus turtingesnis, o dėl šios įvairovės ir nauda sveikatai bus didesnė.

„Skirtingų paukščių kiaušiniuose gali skirtis naudingų medžiagų koncentracija, tačiau ne tiek reikšmingai, kad galėtume vertinti skirtingų kiaušinių sudėtį ar poveikį sveikatai. Kalbant apie kiaušinio maistingumą, visų mano vardytų naudingų medžiagų yra įvairiai augintų vištų kiaušiniuose. Reikėtų pabrėžti, kad šios proporcijos gali skirtis priklausomai nuo to, ką vištos lesa. Ar jos auginamos laisvai, ar nelaisvai yra etiniai ir gyvūnų gerovės dalykai, tačiau čia susideda ir keletas kitų niuansų. Visų pirma, laisvai augantis paukštis pats pasirenka lesalus ir todėl, tikėtina, jo kiaušinio sudėtis bus pati maistingiausia“, – sako E. Gavelienė.

Didelį dėmesį lokaliems tiekėjams ir ekologiškiems produktams skiriantis prekybos tinklas „Rimi“ pastebi, kad daugėja pirkėjų, kurie rinkdamiesi kiaušinius atsižvelgia į ant pakuotės nurodytą prekės kategoriją, o pirmenybę teikia lietuviškiems, laisvėje užaugintų vištų arba ekologiškiems kiaušiniams. „Pirkėjai vertina lietuvišką produkciją, jos šviežumą, naudą šalies verslo sektoriui. Mes nuolat peržiūrime ir atnaujiname prekių asortimentą, plečiame bendradarbiavimą su vietos gamintojais ir ūkiais, tarp kurių – ir mažieji šalies ūkininkai, tokie kaip „BIAŪKIS“, su kuriuo bendradarbiaujame jau daugiau nei metus“, – sako prekybos tinklo kokybės ekspertė Aurelija Choružaja.

Kelmės rajone įsikūrusio ekologinio vištų ūkio bendraįkūrėjas Edgaras Mankus sako, kad didžiausias ekologiškų kiaušinių išskirtinumas – prioritetas kokybei ir geresnėms vištų gyvenimo sąlygoms: „Mūsų ūkyje vyrauja absoliutus natūralumas ir rankų darbas. Sukuriame tokias sąlygas, kuriomis paukštis ir turėtų gyventi natūralioje gamtoje. Nors kiaušinių gauname mažiau, orientuojamės į kokybę. Kadangi auginame, palyginus, nedaug vištų, jų gyvenimo kokybė ir savijauta yra ženkliai geresnė, jos nepatiria streso, todėl keičiasi ir kiaušinio kokybiniai duomenys. Be streso augantis gyvūnas deda kokybiškesnį produktą, kurį jau spėjo pamėgti prekybos centro pirkėjai“.

Miltų atmintinė: kuo skiriasi jų rūšys ir kaip tinkamai kiekvieną jų panaudoti virtuvėje

0

Miltai – vienas dažniausiai virtuvėje naudojamų ingredientų. Kadangi miltų rūšių egzistuoja pačių įvairiausių: nuo kvietinių, ruginių ar kukurūzų, mėgstantiems eksperimentuoti su receptais būtų pravartu žinoti, kada kokius naudoti. Aldona Čepulis, prekybos tinklo „Iki“ kokybės ekspertė, sako, kad net ir dažniausiai naudojami kvietiniai miltai būna skirtingi, todėl paruošė trumpą, tačiau itin naudingą paprastųjų kvietinių miltų naudojimo atmintinę.

Kaip atsiranda miltai?

„Duona, makaronai, picos, įvairiausi tortai, bandelės, sausainiai, pyragai ir kiti mėgstami patiekalai bei kepiniai neegzistuotų, jeigu ne miltai. Paprastieji kvietiniai miltai naudojami ne tik kepiniams: jais tirštinami įvairiausi padažai, netgi sriubos. Pastebime, kad pastaruoju metu pirkėjai didesnį dėmesį kreipia ne tik į miltų kainą, bet ir kokybę, stengiasi eksperimentuoti su receptais, patiekalų tekstūromis ir skoniais, todėl jų krepšeliuose atsiduria ir visagrūdžiai ar miltai be glitimo. Tačiau populiariausi išlieka tradiciniai baltieji kvietiniai miltai“, – teigia A. Čepulis.

Miltai. Nuotrauka Sonia Nadales iš Unsplash.

Anot jos, kvietiniai miltai gaunami smulkiai malant kviečių grūdus. Visgi, skirtingoms miltų rūšims malamos skirtingos grūdo dalys. Kvietys susideda iš trijų dalių – sėlenų, sudarančių išorinę grūdų luobelę, endospermo, slypinčio iškart po sėlenomis, ir daigiosios vidinės grūdo dalies. Šios trys dalys taipogi skiriasi maistine sudėtimi: sėlenos turtingos skaidulų ir mineralų, endosperme daug baltymų bei angliavandenių, o daige – riebalų. Būtent šių trijų dalių savybės lemia kvietinių miltų skirtumus.



Skiriasi savybėmis ir skoniu

Pasak ekspertės, nors kilę iš tų pačių javų, jie skiriasi ne tik pavadinimais, bet ir savo savybėmis.

Pavyzdžiui paprastieji kvietiniai miltai virtuvės spintelėse stovėti gali ilgiau, o iš jų pagaminti kepiniai – paprastai yra lengvesnės tekstūros. Tuo tarpu pilno grūdo miltai – yra stipresnio skonio, tačiau jų galiojimo laikas baigiasi greičiau. O didžiausias miltų be glitimo privalumas – daug skirtingų skonių: pradedant nuo iš kokosų ar migdolų pagamintais ir baigiant grikių ar avinžirnių miltais. Visgi, norėdama sutaupyti laiko, A. Čepulis paruošė trumpą miltų naudojimo atmintinę, kuri padės nepasimesti renkantis šį ingredientą.

Baltieji miltai. Tai geriausiai pažįstami ir dažniausiai vartojami kvietiniai miltai. Jie gaminami malant tik endospermą, todėl tinka ruošti įvairioms tešlos rūšims. Endosperme aptinkama didelė koncentracija baltymų, dalyvaujančių glitimo formavimesi miltams susilietus su vandeniu. Glitimas padeda sulaikyti mielių dauginimosi reakcijos metu išskiriamą orą ir taip padeda išlaikyti išminkytos tešlos formą. Taigi, balti miltai yra saugiausias pasirinkimas kepant tiek duoną, tiek picą ar bet kurį kitą kepinį iš mielinės tešlos.

Visų grūdų dalių kvietiniai miltai. Kaip diktuoja ir pavadinimas, jie gaminami malant visą kviečio grūdą. Nors, lyginant su baltais miltais, šie turi daugiau maistingųjų medžiagų, iš jų gaminami kepiniai, pavyzdžiui, duona bus intensyvesnio skonio, sunkesnės konsistencijos. Todėl visų grūdo dalių miltai dažnai maišomi su baltais, siekiant puresnės kepinio tekstūros, minkštesnės duonos.

Miltai konkretiems kepiniams. Parduotuvių lentynose tikrai esate pastebėję daugybę miltų, skirtų konkretiems kepiniams kepti, tokių kaip miltai duonos ar picos tešlai. Šie specialūs miltai sudėtyje turi daugiau baltymų arba glitimo, todėl juos naudojant tešla iškyla geriau ir turi daugiau purumą bei minkštumą suteikiančių oro burbuliukų. Kita vertus, miltuose tortams ar saldžiai pyragų tešlai baltymų kaip tik mažiau, kad gardumynai būtų trapesni.

Miltai be glitimo. Žmonėms, netoleruojantiems glitimo, kvietinių miltų geriau nesirinkti. Laimė, esama nemažai alternatyvų, tokių kaip kukurūzų, ryžių, grikių ar sorų miltai. Nors iš jų galima ruošti tešlą tiek duonai, tiek makaronams ar net kai kuriems tortams, rezultatas nebus toks pat kaip naudojant kvietinius miltus. Tokia tešla bus trapios ir gan kietos konsistencijos, todėl rekomenduojama į ją įmaišyti hidrokoloidų, pavyzdžiui, pektino, atliekančio rišamosios medžiagos vaidmenį, kaip glitimas baltuose miltuose.

Pietums į darbą ar į mokyklą – sočios ir maistingos kesadilijos

0

Po atostogų sugrįžus į rutiną dažnam trūksta laiko pasirūpinti tinkama mityba bei sveikais ir sočiais užkandžiais. Anot „Rimi“ sveikatai palankios mitybos konsultantės, gydytojos dietologės dr. Editos Gavelienės, į dienos mitybos planą įtraukiami užkandžiai turėtų būti ypač maistingi. Koks sveikatai palankus užkandis tiktų skubantiems ir ką galime įdėti į vaikų priešpiečių ar pavakarių maisto dėžutes dalijasi ekspertė, pateikdama greitai paruošiamą meksikietiškų kesadilijų receptą.



„Kalbėdami apie užkandžius, visuomet turėtume juos traktuoti kaip vieną iš dienos valgymų, kuris yra mažesnis nei pusryčiai, pietūs ar vakarienė, tačiau dienoje taip pat turi savo laiką. Dažniausiai užkandžiavimo laiką galima įvardinti kaip priešpiečius, pavakarius arba naktipiečius. Užkandžius reikėtų planuoti ir geriausia iš anksto juos pasigaminti namuose. Žinodami užkandžio sudėtį būsime tikri ne tik dėl patiekalo šviežumo ir kokybės, bet ir dėl jo maistinės vertės“, – aiškina gydytoja dietologė E. Gavelienė.

Anot E. Gavelienės, skubantiems puikiai tiks namuose ruoštos kesadilijas: „Maistingumo prasme kesadilijos yra labai sodus užkandis, puikiai tinkantis vienam iš dienos valgymų ar situacijai, jei matome, kad darbe neturėsime pakankamai laiko išeiti kažkur papietauti. Be to, tai geras pavakarių užkandis mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams, iki vakarienės padėsiantis pasistiprinti ir gauti reikiamą energijos kiekį, kurio ypač pradeda trūkti antroje dienos pusėje.“

Kesadilijas galima valgyti tiek šaltas, tiek pašildytas, tačiau svarbu nepamiršti, kad termiškai apdorotą maistą rekomenduojama šildyti tik vieną kartą. „Kiekvienas šildymas mažina vandenyje ir riebaluose tirpių vitaminų kiekį. Būtent tų vitaminų atžvilgiu šildymo procesas nėra palankus, todėl šildymo kartų skaičius turėtų apsiriboti ties vienu“, – teigia gydytoja dietologė.

E. Gavelienė rekomenduoja gaminti kesadilijas iš viso grūdo tortilijų, pagardinti jas pasirinktais priedais bei nebijoti eksperimentuoti. „Viso grūdo tortilijose naudojami viso grūdo miltai, kuriuose nėra papildomų priedų. Jos gali puikiai pakeisti įprastus tortilijų lakštus ir daug geriau praturtinti mūsų mitybos racioną. Kesadilijų įdarui rekomenduočiau rinktis norimus priedus – puikiai tiks daržovės, įvairių rūšių sūris, grybai ar vištiena. Vis dėlto, jeigu norime šį patiekalą traškų bei skanų išlaikyti ilgiau, patartina naudoti mažiau padažų, kurie dienos eigoje galėtų patižinti tortilijos paplotėlį. Be to, vertėtų pasirikti tinkamą tokių užkandžių transportavimo būdą – kesadilijas dėti į sandarias dėžutes ar indelius“, – patarimais dalijasi specialistė.



„Rimi“ kviečia išbandyti greitą meksikietiškų kesadilijų receptą, kuris puikiai tiks sotiems pietums darbe ar mokykloje.

Meksikietiškos kesadilijos

lengvas | 4 asm. | 30 min.

Ingredientai:

  • 2 pakuotės tortilijų
  • 300 g čederio sūrio
  • 300 g aštraus pomidorų padažo
  • 500 g viščiukų broil. filė
  • 150 g svogūnų
  • 100 g pievagrybių
  • 75 g morkų
  • 2 vnt. saldžiųjų paprikų
  • Šlakelis aliejaus

Gaminimo eiga:

Paruoškite kesadilijų įdarą. Į gerai įkaitintą keptuvę įpilkite aliejaus ir trumpai apkepkite susmulkintą svogūną kartu su tarkuota morka. Po to į tą pačią keptuvę dėkite nedideliais gabaliukais pjaustytą vištieną, šiaudeliais smulkintas saldžiąsias paprikas ir maišydami kepkite apie 15 min. Galiausiai į keptuvę suverskite pjaustytus pievagrybius, aštrų pomidorų padažą ir maišydami kepkite, iki grybai suminkštės.

Tortiliją sudrėkinkite suspausdami tarp šlapių delnų, kad nesulūžtų, ir ant viso blyno 1 cm storio sluoksniu berkite tarkuotą sūrį. Paskui pusę tortilijos ploto padenkite iškeptu įdaru ir atsargiai sulenkite. Prireiks 8 tortilijų.

Įkaitintas groteles arba rantytą keptuvę patepkite aliejumi, dėkite paruoštas kesadilijas ir leiskite dailiai apskrusti iš abiejų pusių. Skanaus!

Kalbomis apipintas kokosų aliejus: kodėl visgi verta jį vartoti ir kokį geriausia rinktis?

0

Nors kokoso aliejaus naudojimas maistui gaminti vertinamas išties prieštaringai, vis daugiau mitybos specialistų giria jo naudą sveikatai. Tačiau, norintiems pajusti tikrąją šio produkto vertę, anot lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ atstovų, vartojimui jį derėtų rinktis ekologišką, pirmojo, šalto spaudimo, nerafinuotą, nedezodoruotą ir nebalintą. Taip jis praturtins tiek patiekalus savo skoniu bei aromatu, tiek organizmą geriausiomis savo maistinėmis savybėmis.

Dėmesys ekologijai

Daugiau nei 177 tūkst. kokosų aliejaus indelių arba po vieną jų kiekvienam Klaipėdos bei Jonavos gyventojui kartu sudėjus. Tokį kiekį šio produkto, „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorės Ernestos Dapkienės teigimu, prekybos tinklas iš viso pardavė per praėjusius metus.

„Lygindami pernai metų pardavimus su tuo pačiu laikotarpiu 2019-aisiais pastebime, kad kokosų aliejaus prekyba ūgtelėjo beveik ketvirtadaliu. Tai rodo, kad mūsų pirkėjai šį produktą itin noriai įtraukia į savo kasdienę mitybą. Dažniausiai klientai renkasi ekologišką, šalto spaudimo kokosų aliejų, kurio naudą sveikatai pabrėžia ir mitybos specialistai“, – sako E. Dapkienė.

Anot prekybos tinklo atstovės, toks pirkėjų pasirinkimas išties džiugina, todėl „Maxima“ nuolatos stengiasi atliepti jų poreikius, plėsdama bei didindama šių gaminių asortimentą ir siūlydama kokybiškiausius produktus už pačią geriausią kainą.

Nauda – akivaizdi

Tuo metu „Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė Brigita Baratinskaitė antrina – augantis kokosų aliejaus populiarumas yra išties pozityvi tendencija. Anot jos, nors yra daugybė įvairių nuomonių dėl kokoso aliejaus naudos, tačiau pastaruoju metu mitybos specialistai vis dažniau atkreipia dėmesį į jo pagalbą iš organizmo šalinant blogąjį cholesterolį.

„Kokosų aliejus mažina riziką susirgti širdies ligomis. Taip pat šis produktas gausus medžiagų, turinčių antibakterinių, antimikrobinių bei antivirusinių savybių. Kalbant apie jo naudojimą maisto gamybai, verta pabrėžti, kad skirtingai nuo daugumos augalinių aliejų, šis kambario temperatūroje yra kietas. Visgi norintiems produkto kaskart negramdyti iš stiklainio, pravers viena gudrybė. Kokosų aliejų galima ištirpinti ir supilti į ledo kubelių indelį. Tada jį laikyti šaldytuve. Prireikus gaminti, užteks tiesiog išimti kubelį ir kepti“, – pasakoja B. Baratinskaitė.

Ji priduria, kad kokosų aliejų galima naudoti vietoje sviesto, darant trapią tešlą bei gaminant daugumą konditerinių gaminių. Taip pat produktas puikiai tinka veganiškiems nekeptiems desertams, blynams, maistui ir kepti, ir gruzdinti. Todėl B. Baratinskaitė siūlo pasinaudoti šio gaminio privalumais bei savo namų virtuvėje pasigaminti galbūt dar neišbandytą gardžių veganiškų keksiukų receptą.



Desertui: veganiški bananiniai keksiukai be kvietinių miltų

Reikės: poros didesnių bananų, stiklinės avižinių dribsnių, tiek pat migdolų miltų, trečdalio stiklinės grikių miltų, 6 šauktų kokosų aliejaus, 4 šaukštų augalinio pieno, 4 šaukštų klevų sirupo, 50 g juodojo šokolado, 1 šaukšto citrinos sulčių, 1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių, pusės šaukštelio cinamono, žiupsnelio druskos ir vanilės.

Avižinius dribsnius sudėkite į smulkintuvą, sutrinkite iki miltų tekstūros. Tuomet smulkintuvu iki vientisos masės sutrinkite bananus. Kitame inde sumaišykite visus birius produktus: miltus, kepimo miltelius, druską, vanilę, cinamoną. Imkite dar vieną indą, jame sumaišykite skystus produktus – trintus bananus, išlydytą kokosų aliejų, citrinos sultis, pieną, klevų sirupą. Abiejų indų turinius supilkite į vieną, išmaišykite. Turėsite pakankamai tirštą ir savo formą išlaikančią masę. Tuomet susmulkinkite šokoladą, įmaišykite į keksiukų tešlą. Ją dėkite į formeles, ant viršaus galite dar pabarstyti šiek tiek migdolų miltų ir šokolado. Tada keksiukus kepkite iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį, ištraukite, leiskite šiek tiek atvėsti ir ragaukite. Skanaus!

Gaminame iš obuolių: trys netikėti tinklaraštininkės „Pusryčiams“ receptai

0

Ankstyvas ruduo – geriausias metas mėgautis šviežiais, ką tik sunokusiais obuoliais. Jolanta Sabaitienė, prekybos tinklo „Iki“ vaisių ir daržovių ekspertė, sako, kad lietuviams obuoliai – vienas mėgstamiausių vaisių, o pirmenybė teikiama vietoje užaugintiems obuoliams. Jų populiarumą patvirtina ir nuolat augantys pardavimų duomenys: praėjusią savaitę, lyginant su tuo pat praeitų metų laikotarpiu, obuolių parduota net 54 proc. daugiau.



„Obuolius lietuviai mėgsta nuo seno. Jie mūsų šalyje tokie populiarūs, kad obuolius galime pavadinti tradiciniu lietuvišku vaisiumi. Pirkėjams siūlome platų obuolių asortimentą, visus metus užtikriname gausų pasirinkimą ir turime net 20 veislių lietuviškų obuolių. Pastaruosius pirkėjai mėgsta labiausiai, nes vietos ūkininkų užauginta produkcija – šviežumo ir kokybės garantas. Būtent dėl šios priežasties glaudžiai bendradarbiaujame su vietos augintojais, kruopščiai juos atrenkame. Pirkėjai gali rasti tiek ankstyvų, tiek vėlyvesnių ir žieminių lietuviškų obuolių rūšių“, – teigia J. Sabaitienė.

Ir į pyragus, ir prie mėsos patiekalų

J. Sabaitienė sako, kad obuoliai – ne tik skanus ir maistingas užkandis. Šie vaisiai puikiai tinka ir mūsų šalyje taip pamėgtoms obuolienėms ar pyragams gaminti. Be to, jie puikiai dera ir su mėsos patiekalais bei sūriais.

„Obuolius kulinarijoje panaudoti galime pačiais įvairiausiais būdais. Obuoliai mums asocijuojasi su desertais: pyragaičiais, tartaletėmis ir bandelėmis, tačiau iš jų galima pasigaminti ir gardų obuolių padažą. Šie vaisiai yra saldžiarūgščiai, todėl puikiai dera ir prie daržovių patiekalų. Obuolius galima derinti su kopūstais, moliūgais ar saldžiomis bulvėmis“, – teigia J. Sabaitienė.

Anot jos, obuoliai yra valgomi ir su įvairiausios rūšies mėsa. Vienas populiariausių derinių – kiauliena su obuoliais arba obuolių padažu. Be kiaulienos, prie obuolių puikiai tinka ir vištiena ar kepenėlės bei iš jų pagaminti paštetai.

„Ruošiant kepenėles jas ypatingai skanu pakepti ne tik su svogūnais, bet ir smulkiai supjaustytais obuoliais. O vištiena gardu derinti su obuoliais ir baltuoju pelėsiniu sūriu. Obuoliai dera net ir su tokiais ingredientais kaip makaronai: tereikia obuolius pakepinti kartu su brokoliais, viską aplieti sūrio padažu ir taip gausite nuostabaus skonio vegetarišką patiekalą“, – pasakoja ekspertė.



Pikantiško skonio sriubos yra dar vienas obuolių panaudojimo būdas. Obuoliai labai dera ne tik su moliūgais, bet ir įvairiausiais šakniavaisiais. Be to, prie obuolių dažnai derinami ir maistingieji lęšiai. O, pavyzdžiui, Airijoje šie vaisiai maišomi su pastarnokais ir taip gaunama nuostabaus skonio sriuba. Obuoliai dažnai naudojami ir salotų gamyboje. Klasikinės Valdorfo salotos yra gaminamos iš obuolių, salierų ir majonezo. Vėliau į šias salotas buvo pridėti dar ir graikiniai riešutai, o norintys sočiau į šias salotas dar įmaišo vištienos krūtinėlę. Šie lietuvių pamėgti vaisiai labai dera su bri, mėlynojo pelėsinio arba čederio sūriais: pabandykite paruošti salotas iš šviežių špinatų, obuolių, skrudintų graikinių riešutų, gorgonzolos sūrio ir medaus, citrinos bei acto padažu.

Išbandykite tris tinklaraštininkės receptus

Gaminti su obuoliais mėgsta ir tinklaraščio „Pusryčiams“ autorė bei prekybos tinklo „Iki“ ambasadorė Gabrielė Žutautaitė. Anot jos, sezoniškumas jos virtuvėje – svarbu, todėl ruošdama maistą namuose arba ieškodama naujų receptų ji dėmesį kreipia ir į tai, kokios gėrybės šiuo metu auga soduose ir daržuose.

„Skirtingi sezonai dovanoja skirtingus malonumus ir gėrybes. Vasarą galime mėgautis raudonskruostėmis braškėmis su pienu, prisirpusiomis vyšniomis ir trešnėmis, o rudenį – pilnomis pintinėmis obuolių. Todėl rudenį mano valgiaraštyje tikrai karaliauja obuoliai. Jų receptų variacijų̨ yra ir saldžių, ir sūrių. Skamba įdomiai? Tuomet siūlau išbandyti gardžius obuolinius receptus“, – ragauti kviečia žinoma tinklaraštininkė ir dalijasi trimis burnoje tirpstančiais receptais, kuriuose išradingai panaudosite obuolius.

Obuolinė avižų košė

Jums reikės:

  • 1 vidutinio dydžio obuolio (200–250 g)
  • 1 v. š. sviesto
  • 50 g visų grūdo dalių avižų
  • 1⁄2 a. š. cinamono
  • Žiupsnelio druskos
  • 250 ml augalinio pieno
  • Mėgstamo riešutų sviesto arba
  • Sezamų pastos

Pagaminimas:

Nulupkite obuolio odelę, išdarinėkite sėklas ir maždaug 2⁄3 obuolio sutarkuokite burokine tarka. Puode ištirpinkite sviestą, suberkite tarkuotą obuolį, cinamoną, žiupsnį druskos. Nuolat maišydami, tarkius kepkite apie 2 minutes, kol šie suminkštės ir ištiš. Į puodą suberkite avižinius dribsnius, supilkite augalinį pieną, uždenkite dangčiu ir stebėkite, kada užvirs pienas. Jam užvirus, dangtį nuimkite ir košę virkite apie 4–5 minutes. Išjunkite kaitrą, puodą vėl uždenkite ir leiskite košei pastovėti dar porą minučių. Per tą laiką pasiruoškite serviravimui – supjaustykite likusį obuolį. Košę serviruokite dubenėlyje: pirmiausia į jį sukrėskite košę, tuomet dėliokite pjaustytus obuolius, viską šlakstykite mėgstamu riešutų sviestu ar sezamų pasta.

Amerikietiškas čederio ir obuolių pyragas

Jums reikės:

  • 300 g miltų
  • 1 a. š. druskos
  • 2 v. š. cukraus
  • 100 g smulkiai tarkuoto čederio
  • 220 g šalto ekologiško sviesto
  • 2–4 v. š. ledinio vandens

Įdarui:

  • 750 g nuluptų, plonai pjaustytų obuolių
  • 100 g cukraus
  • 1 a. š. tarkuotos citrinos žievelės
  • 2 v. š. citrinos sulčių
  • 1⁄2 a. š. maltų kvapiųjų pipirų
  • 1 a. š. cinamono
  • 1⁄2 a. š. džiovintų gvazdikėlių
  • 1 v. š. kukurūzų krakmolo
  • 30 g smulkiai tarkuoto čederio
  • 1 kiaušinio plakinio

Pagaminimas:

Į didelį dubenį suberkite miltus, druską, cukrų bei čederio sūrį ir viską gerai išmaišykite. Burokine tarka į birius ingredientus įtarkuokite šaltą sviestą. Pirštų galiukais sviesto gabalėlius įtrinkite į miltus, kol masė taps lyg šlapias smėlis. Į tešlą įpilkite kelis šaukštus ledinio vandens, išmaišykite ir rankomis formuokite vientisą tešlą ją slėgdami. Paruoštą tešlą įvyniokite į maistinę plėvelę ar kepimo popierių ir šaldykite šaldytuve ne trumpiau nei pusvalandį.



Į dubenį sudėkite pjaustytus obuolius, cukrų, citrinos žievelę, sultis, prieskonius, krakmolą ir tarkuotą sūrį. Viską gerai išmaišykite. Įkaitinkite orkaitę iki 190 laipsnių.

Iš šaldytuvo ištrauktą tešlą padalinkite į dvi nelygias dalis: trečdalį ir du trečdalius tešlos. Du trečdalius tešlos dėkite ant miltais pabarstyto stalviršio. Kočiokite tešlą iki 1–2 mm storio blyno ir juo tolygiai išklokite apvalią 20 cm skardą, kad padengtų ir dugną, ir kraštus. Į paruoštą formą berkite obuolius. Likusį trečdalį tešlos iškočiokite į tokio paties storio stačiakampį, jį supjaustykite 1 cm pločio juostelėmis. Juosteles išklokite ant obuolių įstrižai arba supinkite dėdami jas skersai viena kitos. Pyragą kepkite 50–60 minučių. Likus 5 minutėms iki kepimo pabaigos, pyragą ištraukite, tešlos kraštelius aptepkite kiaušinio plakiniu ir kepkite likusias kelias minutes. Pjaukite tik gerai atvėsintą.

Lapinio kopūsto ir obuolių salotos su Serano kumpio traškučiais

Jums reikės:

  • 130 g lapinių kopūstų
  • 1 didelio arba 2 mažesnių pjaustytų obuolių (apie 300 g)
  • 1⁄2 a. š. druskos
  • 1 a. š. obuolių acto
  • 1 v. š. alyvuogių aliejaus
  • 2–3 gabalėlių Serano kumpio
  • Saujos mėgstamų riešutų ir sėklų

Padažui:

  • 2 ančiuvių filė gabalėlių
  • 1 skiltelės česnako
  • 3 v. š. alyvuogių aliejaus
  • 2 a. š. garstyčių su grūdeliais
  • 1 a. š. citrinos sulčių
  • 1 a. š. medaus ar saldaus sirupo

Pagaminimas:

Išpjaukite lapinių kopūstų stiebus, o lapus susmulkinkite valgymui patogaus dydžio gabalėliais ir suberkite į salotų indą. Kopūstus apšlakstykite alyvuogių aliejumi, obuolių actu, apibarstykite druska ir įmasažuokite rankomis, kad kopūstai ryškiai pažaliuotų ir suminkštėtų. Paruoškite padažą. Smulkintuvu, grūstuve arba peiliu sutrinkite česnako skiltelę bei ančiuvius. Juos sudėkite į dubenėlį kartu su alyvuogių aliejumi, garstyčiomis, citrinos sultimis ir medumi ar mėgstamu sirupu. Gerai išmaišykite.

Įkaitintoje keptuvėje be jokių papildomų riebalų iš abiejų pusių apskrudinkite Serano kumpio gabalėlius. Iškeptus nusausinkite popieriniu rankšluosčiu ir susmulkinkite iki traškių trupinių. Į salotų indą sudėkite pjaustytus obuolius, supilkite padažą ir viską gerai išmaišykite. Salotas patiekite, apibarstę Serano kumpio traškučiais bei riešutais. Skanaus!

Arbūzų sezonas dar nesibaigė: kuo geltonieji skiriasi nuo raudonųjų ir kurie atsirado anksčiau?

0

Nors paskutinės vasaros savaitės šiltais orais nelepina, vasariškų džiaugsmų ir skonių išsižadėti nereikia. Jolanta Sabaitienė, prekybos tinklo „Iki“ vaisių ir daržovių ekspertė teigia, kad arbūzų sezonas net ir rudėjant nesibaigia – jie populiarūs išlieka iki pat rugsėjo vidurio.

„Švieži arbūzai mūsų parduotuves pasiekia iš šiltųjų kraštų. Lietuviai arbūzus ypatingai mėgsta ir nors savo pardavimų piką jie pasiekia liepos mėnesį – jų populiarumas nekrenta ir kitais mėnesiais. Arbūzus pirkėjai valgo ir kaip užkandį, juos deda į salotas, derina su įvairiausiais sūriais, netgi kepa ant grilio. Pirkėjams šiuo metu galime pasiūlyti paprastųjų, klasikinių arbūzų iš Ukrainos, besėklių ispaniškų arbūzų bei ypatingo skonio geltonųjų arbūzų, kurie taip pat atkeliauja iš Ispanijos“, – teigia J. Sabaitienė.

Kaip teigia vaisių ir daržovių ekspertė, arbūzai – ne tik saldūs ir gaivūs vaisiai, jie pasižymi ir gerųjų medžiagų gausa. Arbūzuose yra daugybė aminorūgščių. Arbūzo įtraukimas į kasdienį racioną gali sumažinti kraujospūdį, be to jų vartojimas gerina ir širdies, inkstų darbą. Tiek geltonuose, tiek paprastuose arbūzuose yra ir vitaminų A bei C. Ir nors geltonuose arbūzuose randama mažai likopeno – juose gausu beta karoteno, galingo antioksidanto, kuris padeda apsisaugoti nuo vėžio.

Kaip pasakoja J. Sabatienė, geltonieji arbūzai paprastai yra kiek saldesni nei įprasti raudonieji. Šios rūšies arbūzai turi panašų į medaus nektaro skonį, todėl puikiai tinka įvairiausių desertų gamyboje. Įdomu dar ir tai, jog geltonieji arbūzai pasaulyje yra pradėti auginti anksčiau negu raudonieji. Pirmieji geltonieji arbūzai pirmą kartą buvo užauginti Afrikoje prieš maždaug 5 tūkstančius metų, vėliau geltonuosius arbūzus kryžiuojant jie pradėjo darytis vis raudonesni – taip atsirado labiausiai mums pažįstami raudonieji arbūzai.

J. Sabaitienė dalijasi ir dar keliais netikėtais faktais apie arbūzus.

Nesuskaičiuojama nauda sveikatai. Arbūzuose yra net 92 proc. vandens, tačiau valgant arbūzą ne tik yra numalšinamas troškulys, bet ir mažinamas uždeginimis procesas susijęs su astmos susirgimais, be to arbūzo vartojimas mažina diabeto, artrito bei aterosklerozės riziką.

Daugiau nei tūkstantis veislių. Pasaulyje auginama daugiau nei 1200 arbūzų veislių. Daugiausiai arbūzų yra užauginama Kinijoje, antroje vietoje rikiuojasi Iranas, trečioje – Turkija. Na, ir, galiausiai, Indija.

Ne vaisius, o uoga. Nors dažniausiai, dėl savo saldumo arbūzas yra pristatomas kaip vaisius, ištikrųjų tai yra uoga. Jis priklauso cucurbitaceae šeimai, kurią sudaro agurkai bei moliūgai. Šie augalai – ne kas kitas, kaip uogų rūšis vadinama pepos. Visgi, botaniškai tikroms uogoms priskiriamos tik tokios gėrybės, kaip spanguolės arba mėlynės.

Derinamas su sūriais produktais. Izraelyje, Egipte ar Graikijoje saldus arbūzo skonis dažnai derinamas su sūriu fetos sūrio skoniu. Tolimojoje Meksikoje vertinami aštresni arbūzo deriniai – jis valgomas apibarstytas druska ir aitriaisiais pipirais.

Nėra nevalgomos dalies. Kiekviena arbūzo dalis yra valgoma, net sėklos ar žievelės. Arbūzų sėklas galite valgyti džiovintas, daigintas ar skrudintas. Arbūzų sėklose randama itin daug geležies, cinko bei magnio, kurie yra itin naudingi sveikatai. Balkšva arbūzo žievelė, kuri yra prie pat rausvojo minkštimo taip pat valgoma, o jos skonis yra itin panašus į arbūzo pusbrolio – agurko. Ši dalis daugelyje šalių naudojama įvairiausių salotų gamyboje.

Auginami pačių netikėčiausių formų. Japonijoje ūkininkai pastaruosius 40 metų augino kubo formos arbūzus. Tam, kad išgautų norimą formą arbūzus japonai augina į dėžutes panašiose talpose. Tiesa, šioje šalyje prasidėjo ir dar viena, su arbūzais susijusi mada. Juos pradėta auginti netgi širdelės formos.

J. Sabaitienė arbūzais siūlo pasimėgauti namuose bei dalijasi keliais nesudėtingai paruošiamais receptais.

Arbūzo ir vištienos salotos

Jums reikės:

  • Kelių puodelių kubeliais supjaustyto arbūzo
  • Puodelio balzaminio acto
  • Vištienos krūtinėlės
  • Žiupsnelio druskos
  • Žiupsnelio pipirų
  • Šlakelio alyvuogių aliejaus
  • Saujos susmulkinto pelėsinio sūrio
  • Saujos susmulkintų migdolo riešutų
  • Saujos špinatų

Pagaminimas:

Į nedidelį puodą supilkite balzamiko actą ir jį užvirkite. Sumažinkite ugnį ir pavirkite apie 15-20 minučių, kol actas pavirs į sirupą. Tuo tarpu iki vidutinės kaitros įkaitintoje kepsninėje iškepkite vištieną: krūtinėlę pabarstykite druska, pipirais, aplakštykite alyvuogių aliejumi ir kepkite iš abiejų pusių tol, kol vištienos vidus taps nebe rausvas. Tuomet leiskite vištienai kelias minutes „pailsėti“ ir supjaustykite ją kubeliais. Galiausiai dideliame inde sumaišykite arbūzą, špinatus, vištieną, sūrį, riešutus ir viską apliekite balzamiko sirupu. Jeigu norite, salotas pašlakstykite alyvuogių aliejumi.

Arbūzų ir mėtų limonadas

Jums reikės:

  • ½ puodelio vandens
  • ½ puodelio cukraus
  • ¼ puodelio mėtų lapų
  • Pusės kilogramo supjaustyto arbūzo
  • ½ puodelio šviežiai spaustų citrinos sulčių

Pagaminimas:

Nedideliame puode sumaišykite vandenį, cukrų ir dalį mėtų lapų. Viską pavirkite ant silpnos ugnies tol, kol ištirps cukrus. Tuomet puodą nuimkite nuo ugnies ir leiskite jam pastovėti. Po 15 minučių išmkite iš puodo mėtų lapelius. Maišytuve sutrinkite arbūzą, citrinos sultis ir dar saujelę šviežių, smulkintų mėtų lapelių. Viską sutrinkite iki vientisos masės ir perkoškite per sietelį. Likusias sultis supilkite į didelį ąsotį, pagal skonį įmaišykite pasigaminto mėtų ir cukraus sirupo. Gautą limonadą įdėkite į šaldytuvą ir leiskite jam atvėsti arba patiekite su ledo kubeliais. Skanaus!

Vaida Budrienė
„Iki“ komunikacijos vadovė

Pomidorų šventė įsibėgėja: 3 idėjos, ką gaminti iš gausaus derliaus

0

Per garsiąją Ispanijos „La Tomatina“ šventę mūšiuose sunaudojama maždaug 120 tonų pomidorų. Tiek pomidorų „Maximos“ parduotuvėse vidutiniškai parduodama per 4 dienas. Sodybų daržuose ir šiltnamiuose šią karštą vasarą sunokęs gausus pomidorų derlius ne vienam užminė mįslę, ką iš pomidorų gaminti. Maisto gamybos ekspertė siūlo išbandyti tris įdomius receptus, kurie tiks ir karštomis, ir lietingomis vasaros dienomis.



„Vidurvasarį, prasidėjus pomidorų derliui šiltnamiuose prie namų, jų pardavimai kiek atslūgsta, tačiau ir toliau pomidorai išlieka perkamiausia vasaros daržove. Birželį ir liepą kasdien pomidorų parduodavome vidutiniškai po 30 tonų. Derliaus įkarštyje mūsų pirkėjai turi itin didelį skirtingų rūšių pomidorų pasirinkimą“, – sako „Maximos“ komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė.

Pomidorai. Nuotrauka iš Pixabay.

Pasak jos, patys populiariausi tarp pirkėjų – tradiciniai lietuviški, su šakelėmis ir avietiniai pomidorai. Skaičiuojama, kad šių metų liepą buvo parduota 235 tonos populiariausios rūšies lietuviškų pomidorų. Tai yra kone dvigubai daugiau negu pomidorų jūra, kuri užplūsta Ispanijos miestelį Bunjolį per garsiąją „La Tomatina“ šventę.

Beje, šiemet, kaip ir pernai, centrinė Bunjolio aikštė ir gatvės rugpjūtį nenusidažys raudona mase iš mūšiams skirtų, maistui jau netinkamų, pomidorų. Tradicinė „La Tomatina“ atšaukta dėl COVID-19 pandemijos.

Tam, kad pomidorų derlius Lietuvoje būtų sunaudotas tikslingai, „Maximos“ maisto gamybos departamento vadovė Brigita Baratinskaitė siūlo išbandyti 3 naujus receptus.

Kalakutiena įdaryti pomidorai su kuskuso salotomis

Reikės: 2 didelių pomidorų, 2 šaukštelių alyvuogių aliejaus, pusės smulkiai supjaustyto raudonojo svogūno, 2 sutrintų skiltelių česnako, 200 gramų kalakutienos faršo, 1 šaukšto saulėje džiovintų pomidorų pastos, saujelės šviežių supjaustytų bazilikų lapelių, 50 gramų kuskuso, pusės citrinos sulčių, saulelės šviežių pjaustytų petražolių lapelių, saujelės šviežių pjaustytų mėtos lapelių, pusės agurko, sutarkuoto ilgomis plonomis juostelėmis.

Paruošimas. Atsargiai nupjaukite pomidorų viršų ir atidėkite. Nedideliu aštriu peiliu išpjaukite, išskobkite pomidorų minkštimą, kad vidus liktų tuščias. Pomidorus sudėkite į kepimo indą. Supjaustykite išskobtą minkštimą ir pasilikite jį kuskusui.

Įkaitinkite keptuvę su aliejumi. Pakepinkite pusę svogūno ir česnaką. Įdėkite kalakutienos faršą ir kepkite 3–5 minutes, kol gražiai paruduos. Tada dėkite saulėje džiovintų pomidorų tyrės ir pakaitinkite 1 minutę. Keptuvę nukelkite nuo kaitros ir įmaišykite pusę saujelės baziliko.

Šaukštu sudėkite mišinį į pomidorus, uždenkite pomidorų „dangteliu“ ir pašaukite 15 minučių į 200 laipsnių orkaitę.

Kuskusą supilkite į dubenį, užpilkite 75 ml verdančio vandens ir uždenkite. Leiskite pastovėti 5 minutes, kad susigertų vanduo, tada suplakite šakute. Įspauskite citrinos sulčių ir įpilkite šlakelį alyvuogių aliejaus. Sumaišykite likusius bazilikus kartu su petražolėmis, mėtomis ir pomidorų minkštimu. Sudėkite tarkuoto agurko juosteles. Patiekimui atsargiai ant kiekvienos lėkštės dėkite įdarytą pomidorą ir patiekite su kuskuso salotomis.

Žalių pomidorų pyragas

Maisto gamybos ekspertė B. Baratinskaitė atkreipia dėmesį, kad eksperimentams virtuvėje tinka ir neprinokę pomidorai. Ji siūlo nustebinti svečius arba namiškius neprinokusių pomidorų pyragu iš šaldytos tešlos.

Reikės: pakelio šaldytos tešlos, 1 kiaušinio, 800 gramų dar nespėjusių prinokti pomidorų, 160 gramų cukraus, 70 gramų džiovintų spanguolių, 40 gramų miltų, šaukštelio cinamono, žiupsnelio maltų gvazdikėlių, žiupsnio druskos, 1 šaukšto citrinos sulčių, pusės šaukštelio tarkuotos citrinos žievelės.

Paruošimas. Supjaustykite pomidorus griežinėliais. Į dubenį įpilkite cukraus, džiovintų spanguolių, miltų, cinamono, gvazdikėlių, druskos ir gerai išmaišykite. Suberkite supjaustytus pomidorus ir atsargiai išmaišykite, kad griežinėliai pasidengtų sausu mišiniu. Tada įpilkite citrinos sulčių ir suberkite citrinos žievelės, vėl sumaišykite.

Atšildykite tešlą ir paklokite vieną lapą į 23–25 cm dydžio skardą. Tolygiai paskirstykite pomidorus. Užklokite viršutinį lapą, užlenkite ir užspauskite kraštus tešlos apačioje. Konditeriniu teptuku ištepkite pyrago viršų pyrago plakiniu.

Viršų pabarstykite cukrumi ir viduryje išpjaukite keturis mažus plyšius, kad galėtų išeiti garai.

Kepkite 180 laipsnių orkaitėje vieną valandą arba tol, kol pluta taps auksinės rudos spalvos ir įdaras burbuliuos per angas. Prieš patiekdami atvėsinkite – leiskite pastovėti mažiausiai tris valandas.

Ispanija kvepianti pomidorų sriuba

Reikės: 1 šaukštelio baltojo vyno acto, 30 gramų šviesios duonos, supjaustytos riekelėmis, 1 raudonosios paprikos, supjaustytos kubeliais, pusės agurko, nulupto ir supjaustyto kubeliais, 300 gramų supjaustytų pomidorų, 150 gramų vyšninių pomidorų, dar 6 patiekimui, pusės raudonosios čili paprikos, be sėklų, smulkiai supjaustytos, pusės raudonojo svogūno, smulkiai supjaustyto, 1 skiltelės česnako, žiupsnelio čiobrelio, 100g ledo kubelių, kelių lašų aštraus Tabasco padažo (nebūtina), 2 šaukštai tyro alyvuogių aliejaus patiekimui.

Puodelyje sumaišykite vyno actą su 50 ml šalto vandens ir puse šaukštelio druskos. Sudėkite duonos riekeles į acto ir vandens mišinį, leiskite išmirkti, padėkite šalin.

Į virtuvinį smulkinimo kombainą sudėkite paprikas, didžiąją dalį agurkų, didelius ir vyšninius pomidorus, čili pipirą, svogūną, česnaką ir didžiąją dalį čiobrelių. Sudėkite išmirkytą duoną, ledą ir Tabasco padažą, sutrinkite iki vientisos masės. Pagardinkite prieskoniais pagal skonį. Supilkite sriubą į dvi gilesnes lėkštes. Supjaustykite likusius vyšninius pomidorus ir apibarstykite sriubą. Taip pat apibarstykite ir likusiais susmulkintais agurkais, apšlakstykite tyru alyvuogių aliejumi ir pipirais. Jeigu norite, patiekite su skrudinta duona.

Ernesta Dapkienė
„Maximos“ komunikacijos ir korporacinių reikalų departamento direktorė

Kokiais skanumynais XIX a. lepinosi Lietuvos dvarininkai: laikui nepavaldus kuchmistro receptas

0

XIX a. dvaruose vasarą virė kultūrinis gyvenimas – iš Europos miestų į savo atostogų rezidencijas sugrįžę didikai nešė į dvarus europietiškus papročius ir gastronomines tradicijas. Etnologė atskleidžia, kodėl dvaro personalas kasmet nekantriai laukdavo sugrįžtančių kilmingųjų, o kuchmistras dalinasi didikų laikus menančiu receptu.

Vasaros darbai ir šventės

Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, daugelis mūsų šalies didikų dažniausiai būdavo įsikūrę didžiuosiuose Lietuvos bei Europos miestuose – Vilniuje, Varšuvoje ir netgi Paryžiuje, o į dvarus atvykdavo reziduoti tik vasarą. Kilmingųjų dvariškių grįžimui valstiečiai ruošdavosi iš anksto – aplinkos ir vidaus tvarkymo darbus pradėdavo dar pavasarį.

„Dvaro personalas ir aplinkinių kaimų gyventojai kasmet nekantraudavo sužinoti, kada į vasaros rezidenciją vėl sugrįš šeimininkai. Sugrįžtuvių proga būdavo ne tik kruopščiai sutvarkomos bei išvėdinamos menės, tačiau ir apipinami dvaro vartai bei gėlėmis išpuošiamos erdvės. Pro kaimus vykstantiems kilmingiesiems jau iš tolo kepurėmis mojuodavo pakelėse gausiai susirinkę žmonės”, – pasakoja etnologė.

G. Kadžytė pažymi, jog vasarą dvarai tapdavo savotiškomis kultūros salomis, kur vykdavo įvairūs koncertai, teatro trupių pasirodymai. Kilmingieji turėjo galimybę pasikviesti profesionalius muzikantus bei įsigyti aukščiausios kokybės instrumentus, tokius kaip klavesinai, smuikai ir net fortepijonai. Laukuose žemės ūkio derlių prižiūrėję valstiečiai taip pat turėdavo progų atsikvėpti, paminėti pačias svarbiausias šventes.



„Didžiausios ir smagiausios būdavo su derliumi susijusios iškilmės: pradedant gegužės mėnesio pabaigoje vykstančiomis Sekminėmis, kai skambant liaudiškoms „paruginėms” didikai kartu su savo damomis jodinėdavo lankyti rugių laukų ir kaimų, baigiant įspūdingomis javapjūtės apeigomis rugpjūčio pradžioje. Nupjovę javus, valstiečiai pagal vietines tradicijas puošdavo rugių pynę, mitologijoje vadinamą „jievarą”, kuris būdavo atnešamas ir iškilmingai įteikiamas dvaro šeimininkui. Sėkmingo derliaus nuvalymo nuo laukų ir jo pagerbimo šventėje, ypač per Žolinę, kilmingieji puotaudavo ne tik su svečiais, bet ir talkininkams paruošdavo gardžių vaišių, maloniai pabendraudavo”, – apie pagrindines vasaros šventes kalba etnologė.

Ką vasarą valgydavo dvaro gyventojai?

G. Kadžytė sako, jog valstiečių maisto racione vyravo skalsūs ir greitai pagaminami patiekalai. Valstiečiai kasmet nekantraudavo sulaukti vasaros darbymečio pabaigos, kad galėtų atšvęsti ir pasivaišinti dvaro virtuvėje gaminamais skanėstais.

„Puikų užkandį atstodavo juoda naminė duona, pagardinta sodo obuoliais. Pagrindiniai patiekalai taip pat turėjo būti nesudėtingi ir greitai paruošiami, kadangi maisto gaminimui darbininkai tiesiog neturėdavo laiko, jau nuo pat ryto jų laukdavo ūkio darbai”, – pasakoja etnologė.

Pasak jos, pagrindiniai valstiečių vasaros vakarienių patiekalai buvo duona su pienu, bulvienė, lapienė, gnaibytinė sriuba – „zacirka”. Dienos meniu užpildydavo taip pat nesunkiai paruošiami valgiai: „Jeigu užaugo „batviniai“, tuomet darbininkai ir valgydavo iš jų virtą sriubą. Ryte šeimininkė išvirdavo tiek maisto, kad užtektų to paties „pasrėbti” ir per pusryčius, ir per pietus, ir vakare. Tiesa, kas pagaudavo ar gaudavo bičių spiečių, įsirengdavo avilių, to šeima galėdavo pasmaližiauti medumi, tačiau šis gamtos lobis buvo naudojamas labai taupiai.

Kitokie maisto įpročiai vyraudavo dvarininkų virtuvėje, kur vyriausioji šeimininkė, vadinta „akmistrine”, stengdavosi pagaminti kuo išradingesnius patiekalus – dėl gastronominių atradimų dvarai netgi pasivaržydavo tarpusavyje. Kulinarinės receptūros būdavo perimamos iš įvairiausių Europos kultūrų, nuolat gvildenant naujas ingredientų kombinacijas, prieskonių derinius. Dvaruose būdavo ir prieskoninių žolelių darželiai, įdomesnės „inspektų“ (šiltnamių) daržovės taip pat atėjo per dvarus. Ko prireikus, virtuvės padėjėjai čia pat priskindavo ir atnešdavo.”

G. Kadžytė pasakoja, jog didikai buvo pratę prie įvežtinių produktų, tad ant stalų šalia įdarytų fazanų, putpelių puikuodavosi ir jūrų egzotika, ir įdomiausių pavadinimų desertai. Suprantama, šeimininkams buvo garbė nustebinti svečius vietos gėrybėmis: „Jeigu svečiai atvykdavo birželio pabaigoje arba liepos pradžioje, būdavo populiaru nedideliuose indeliuose patiekti šviežias žemuoges su pienu. Esant mėlynių sezonui, buvo maišomos abi uogų rūšys bei gardinamos plakta grietinėle. Labai vertintos ir iki šiol apdainuojamos Sūduvos soduose raustančios vyšnios, kuriomis gardinti bei puošti ledai, vadinti „šaltkoše.”

Didikų gastronomines tradicijas puoselėjančio Zyplių dvaro virtuvės restorano „Kuchmistrai”, kuchmistras sako, kad minėtų patiekalų interpretacijų, tokių kaip kepti fazanai, žalibarščiai ir šaltokošė, galima paragauti ir šiandien. Istorijos įkvėptą saldėsį – meduolinį pyragaitį – kuchmistras kviečia pasigaminti patiems ir pateikia receptą, kuriame atsiskleidžia tradicinė gastronomija bei ją papildantys modernios kulinarijos akcentai iš mūsų krašto ingredientų, pagardintų kadaise itin egzotiškais prieskoniais.

„Kuchmistrų“ meduolinis pyragaitis

Reikės:

  • 200 g kvietinių miltų,
  • 80 g cukraus,
  • 160 g medaus,
  • 3 kiaušinių (M dydžio),
  • žiupsnelio sodos,
  • žiupsnelio druskos,
  • 20 g sviesto,
  • 100 g grietinės,
  • 6 vnt. gvazdikėlių,
  • pusės muskato riešuto,
  • 1 a. š. malto cinamono.

Gaminimas:

Miltus, sodą ir druską persijojame per sietelį. Gvazdikėlius ir muskatą sutriname ir sumaišome su cinamonu. Medų, cukrų ir gautą prieskonių mišinį sudedame į puodą ir pakaitiname ant ugnies, kol medus suskystės ir pratirps cukrus, gautą masę padedame atvėsti iki maždaug 40°C temperatūros arba kol masė bus šilta, bet ne karšta. Patarimas: pakaitinti ar šiek tiek paskrudinti prieskoniai geriau atskleidžia savo skonį.

Atskiriame kiaušinio trynį nuo baltymo. Išplakame baltymus iki standžios putos, kiaušinio trynius gerai išplakame šluotele iki kreminės konsistencijos ir sumaišome kartu su medaus mase, pilame ištirpinta sviestą ir grietinę ir gerai viską išmaišome, dedame miltų mišinį ir dar kartą gerai išmaišome, kad neliktų „guziukų“.

Į gautą masę dedame pusę kiaušinio baltymų ir gerai išmaišome. Dedame kitą pusę baltymų ir atsargiai įmaišome pagal laikrodžio rodyklę, kol pilnai įsimaišys. Pyragaičio masę pilame į kepimo popieriumi išklotą skardą.

Orkaitę įkaitiname iki 180°C ir kepame 25 minutes. Pyragaičiui iškepus, orkaitės dureles pradarykite ir palikite jį pamažu atvėsti.

Didikų laikus menantį saldėsį skanaukite su vyšnių uogiene ar iš sodo ką tik nuskintomis vyšniomis, o bus dar skaniau, jei uždėsite ir kreminio sūrio.